Apie fizinių asmenų bankroto paskirtį ir kreditorių reikalavimų tenkinimo būtinumą

Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas Lietuvoje įsigaliojo 2013 m. kovo 1 d. (toliau dar vadinamas – Fizinių asmenų bankroto įstatymas, LR FABĮ). Fizinių asmenų bankroto instituto įtvirtinimo būtinumą neabejotinai sąlygojo apie 2008 m. Lietuvą ištikusi ekonominė krizė. Ekonominės krizės metu krito nekilnojamojo turto kainos, mažėjo vartojimas, įmonės, kurios buvo kredituojamos bankų, susidūrė su finansiniais sunkumais. Natūralu, jog esant tokiai situacijai kai kurie asmenys prarado darbus, o kai kurių gaunamos pajamos ženkliai sumažėjo. Dėl sumažėjusių pajamų asmenys nebepajėgė dengti savo prisiimtų skolinių įsipareigojimų, ypač nepasisekė tiems, kurie prieš pat ekonominės krizės laikotarpį buvo gavę paskolas būsto įsigijimui. Stipriai kritus nekilnojamojo turto kainai, net ir realizavus hipoteka kreditoriui įkeistą būstą, asmenims kai kuriais atvejais likdavo nepadengta didelė paskolos dalis. Dėl minėtų aplinkybių nemaža dalis fizinių asmenų papuolė į beviltišką finansinę situaciją, t. y. nebeturėjo galimybės per protingą laikotarpį padengti įsiskolinimų kreditoriams ir praktiškai visam gyvenimui buvo „pasmerkti“ tenkinti kreditorių reikalavimus, kurie tik nuolat didėjo dėl priverstinio vykdymo išlaidų. Vis dėlto įsigaliojus Fizinių asmenų bankroto įstatymui nemokiems asmenims suteikta galimybė sugrįžti į pilnavertį ekonominį gyvenimą.
Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla <…> mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Kreditoriai iš minėtos Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatos neretai išskiria kreditorių reikalavimų tenkinimo užtikrinimą. Jų nuomone, asmuo, kurio gaunamų pajamų nepakanka kreditorių reikalavimams tenkinti, neturėtų bankrutuoti. Pažymėtina, kad su tokiu kreditorių požiūriu negalima sutikti. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje yra pateikiamas baigtinis sąrašas sąlygų, iš kurių bent vienai esant teismas atsisako iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui. Fizinių asmenų bankroto įstatyme nenumatyta besąlygiško reikalavimo siekiančiam bankrutuoti asmeniui gauti tiek pajamų, iš kurių būtų galima patenkinti būtinuosius poreikius, padengti administravimo išlaidas ir tenkinti kreditorių reikalavimus, todėl manytina, kad pagrindinis minėto įstatymo tikslas vis dėl to yra suteikti galimybę sąžiningam asmeniui, kuris yra nemokus, atkurti mokumą ir sugrįžti į aktyvią ekonominę veiklą.
Kasacinis teismas jau ne kartą yra nurodęs, kad Fizinių asmenų bankroto „įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Tačiau šalia minėtų Kasacinio Teismo išaiškinimų nurodoma, kad „fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
Žvelgiant į nurodytą paskutinę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą formuluotę, galima susidaryti klaidingą išvadą, jog visgi fizinių asmenų bankroto procese neabejotinai turėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Klaidingą todėl, kad, kaip jau minėta, Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatos nekelia besąlygiško reikalavimo tenkinti kreditorių reikalavimus. Neabejotinai, bankrutuojantys asmenys bankroto procese turi dėti maksimalias pastangas gauti kuo didesnes pajamas (LR FABĮ 16 str. 10 p.), tačiau jiems to padaryti nepavykus įstatyme nenumatyta galimybės nutraukti bankroto bylą (išskyrus atvejus, kai asmenys nevykdo mokumo atkūrimo plane numatytų priemonių (LR FABĮ 10 str. 1 d. 8 p., 16 str. 12 p.). Reikia atkreipti dėmesį, jog galimi tokie atvejai kai bankrutuoti siekia pensinio amžiaus arba sunkios sveikatos būklės fiziniai asmenys, kurių vienintelės pajamos yra gaunamos pašalpos, pensijos, socialinės išmokos, kurios jiems reikalingos būtinųjų poreikių tenkinimui. Taip pat negalima pamiršti ir administravimo išlaidų. Manytina, jog tokie asmenys, neturintys galimybės gauti didesnių pajamų, kurių bankroto proceso metu pakaktų bent iš dalies tenkinti kreditorių reikalavimus, pagal šiuo metu Lietuvoje galiojantį Fizinių asmenų bankroto įstatymą, taip pat gali bankrutuoti.
Šiame kontekste būtina paminėti, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad fizinio asmens atleidimas nuo skolų yra kreditorių nuosavybės teisės apribojimas, kuris gali būti pateisinamas bankroto procedūros tikslais, tokiais kaip siekis apsaugoti asmens orumą ir išvengti visiško fizinio asmens nuskurdinimo, tačiau toks apribojimas neturi neproporcingai perkelti naštos kreditoriams (EŽTT 2004 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Bäck v. Finland). Atsižvelgiant į LR FABĮ nuostatas, kurios nenumato reikalavimo bankrutuojančiam fiziniam asmeniu besąlygiškai tenkinti kreditorių finansinių reikalavimų, bei minėtą EŽTT išaiškinimą, manytina, jog bankrutuoti turėtų būti suteikiama galimybė net tokiems asmenims, kurie negauna pakankamai pajamų, iš kurių galėtų patenkinti savo būtinuosius poreikius, padengti administravimo išlaidas bei dar tenkinti kreditorių reikalavimus. Kartu reiktų pažymėti, jog fizinių asmenų bankroto procesas neturėtų suteikti galimybės skolininkams piktnaudžiauti bankroto procesu. Kiekvienu konkrečiu atveju, būtina įvertinti daug subjektyvių kriterijų, tokių kaip bankrutuojančio, ar dar tik siekiančio bankrutuoti amžius, sveikatos būklė, išsilavinimas, šeimyninė padėtis ir t.t. Manytina, jog nustačius išimtinius atvejus, kai asmuo dėl vienų ar kitų aplinkybių neturi galimybės gauti didesnių pajamų, o šiuo metu gaunamų pajamų nebelieka kreditorių reikalavimų tenkinimui, jam vis tiek turi būti suteikiama galimybė bankrutuoti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *