Ar reikia mirties bausmės? Konstitucijoje įtvirtinta prigimtinė teisė į gyvybę

mirties bausmėĮvykus žiauriems nusikaltimams visuomenėje nuolat pasigirsta pasisakymai, kuriais reikalaujama grąžinti mirties bausmę. Šie pasisakymai dažnai būna pareiškiami emocionaliai, nekreipiant dėmesio į šios bausmės panaikinimo priežastis. Liūdniausia, jog suvokdami (ar bent jau turėdami suvokti), kad teisiškai šios bausmės grąžinimas būtų sunkiai įgyvendinamas ir reikštų didelį žingsnį atgal tarptautinėje bendruomenėje, minėtus pasisakymus pareiškia žinomi asmenys ar net Seimo nariai.

Gyvybės atėmimas laikytinas archajiška bausme ir iš esmės yra ne kas kita, kaip Taliono principo įgyvendinimas. Asmuo atlikęs nužudymą, t. y. atėmęs gyvybę kitam asmeniui, pats turėtų netekti gyvybės. Toks suvokimas byloja apie žmonių keršto troškimą. Analogiškai Taliono paprotys paprastai išreiškiamas formule: „lygus už lygų“ arba populiariau – „dantis už dantį“. Istoriniu aspektu pažvelgus į Taliono principo apraiškas matyti, kad kartais šio principo apraiškos atrodytų neturėdavo nieko bendro su tokiu nusikaltimu, kaip jis suvokiamas šiuo metu. Antai Hamurapio teisyno 230 straipsnis nustatė, kad dėl namo griūties žuvus to namo šeimininko sūnui, turi būti užmuštas namo statytojo, blogai atlikusio savo darbą, sūnus[1]. Argi ne visiškas absurdas? Akivaizdu, jog dauguma šiandieninių teisinių sistemų yra ženkliai pažengusios, tačiau, mano nuomone, mirties bausmės įteisinimas būtų ne kas kita kaip keršto, kurį už nekentėjusiuosius atliktų valstybė, įteisinimas.

Vis dėlto pasakyti, kad mirties bausmė netūrėtų būti taikoma vien dėl to, jog ji visuomenėje galimai skatina keršto troškimą, negalima. Istoriškai mirties bausmė buvo taikoma ilgą laikotarpį. Tik po Didžiosios prancūzų revoliucijos (XVIII a. pabaigos), kai paskelbtos žmogaus teisių ir laisvių idėjos, pradėta plačiau kalbėti apie mirties bausmės panaikinimą. Kai kurios valstybės, panaikinusios mirties bausmę, po kurio laiko vėl šią bausmę grąžino. Pavyzdžiui, JAV visuotinai panaikinta mirties bausmė vėliau buvo grąžinta daugelyje jos valstijų ir veikia šiuo metu. Rusija nuo XVIII a. keletą kartų naikino ir vėl įvedė mirties bausmę. Šveicarijoje mirties bausmė panaikinta už visus nusikaltimus 1874 m., o grąžinta 1879 m., tačiau vėl panaikinta 1942 m. Panaši situacija buvo ir kitose valstybėse. Šiuo metu mirties bausmė draudžiama visose ES valstybėse[2].

 Žemiau pateikiami žemėlapiai, iš kurių matyti 2013 metų šalių pozicija mirties bausmės klausimu.

Mirties bausmė azijoje

Požiūris į mirties bausmę Azijoje

Mirties bausmė pietų amerikoje

Požiūris į mirties bausmę Pietų Amerikoje

Mirties bausmė JAV

Požiūris į mirties bausmę Jungtinėse Valstijose

Konkrečiai Lietuvoje mirties bausmės panaikinimo klausimas buvo svarstytas jau tarpukariu. Neatsižvelgiant į tai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mirties bausmės atsisakyta tik po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimo priėmimo. Nors minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pasisakė tik dėl mirties bausmės, numatytos už kvalifikuotą (sunkinančiomis aplinkybėmis) nužudymą, atitikimo Konstitucijai, tačiau akcentavo, jog šis klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į bendrosios dalies Baudžiamojo kodekso normas, kuriuose mirties bausmė, išskiriama kaip viena iš bausmių rūšių.

Rengiant bylą teismo posėdžiui gautos įvairių teisininkų, visuomenės grupių atstovų nuomonės mirties bausmės atitikimo Konstitucijai klausimu. Dauguma pateiktų nuomonių buvo prieš mirties bausmės vykdymą. Tuometinio Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko dr. Stasio Stačioko teigimu, „teisė į gyvybę yra visų žmogaus teisių pagrindas, be jos nėra kitų žmogaus teisių. Jeigu negarantuojama ir nerealizuojama žmogaus teisė į gyvybę, atėmus gyvybę nelieka žmogaus teisių subjekto. <…> Nėra patikimų mokslinių įrodymų, pateisinančių mirties bausmės taikymą, ir dažnai mirties bausmė tėra savotiškas tam tikros nepakankamai informuotos visuomenės dalies nuraminimas. Tačiau nustatyta, kad dauguma nusikaltėlių, darančių sunkius nusikaltimus, nusikaltimo momentu negalvoja apie numatomą bausmę. Taigi mirties bausmė savo esme ir „griežtumu“ nėra pateisinama kaip atgrasinimo nuo žiaurių nusikaltimų priemonė.

Mirties bausmė savo esme negali būti tikroji bausmė dar ir dėl to, kad ji yra absoliutinė, arba, kitaip tariant, baigtinė, fatališka. Ji negali būti pakeista po to, kai įvykdoma. Tuo tarpu teisingumas niekada negali būti fatališkas. Teisingumas yra procesas, bet ne vienkartinis aktas. Kitaip tariant, teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Kartais dėstomi motyvai, kad teismo klaidos bylose, kuriose skelbiamas mirties nuosprendis, yra labai retos, negali būti priimtini, nes ir vieno tokio klaidingo nuosprendžio tikimybė kelia pavojų teisingumui kaip svarbiausiai žmonių gyvensenos vertybei. Negali būti laikomi pagrįstais ir šioje byloje pateikiami motyvai, pateisinantys mirties bausmę. Jau šiame amžiuje yra žinoma atvejų, kai ne vienoje valstybėje teismas padarė lemtingą klaidą skelbdamas mirties nuosprendį.“.

Šiame kontekste galima paminėti vieną iš bausmės priešininkų naudojamų argumentų – mirties bausme gali būti nuteisiami nekalti asmenys. Ir šis argumentas nėra tik tuščias teorinis pasvarstymas. Atsiradus DNR tyrimo technologijoms 1987 metais paaiškėjo, jog JAV 1900 – 1985 metais net 350 nuteistųjų mirties bausme buvo nekalti [2].

Grįžtant prie Lietuvos, paminėtina, jog Konstitucinis Teismas rėmėsi ne vien mirties bausmės priešininkų populiariais argumentais, nors jų nutarimo motyvacijoje tikrai galima įžvelgti. 1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinio teismo nutarime akcentuoti tarptautiniai dokumentai, susiję konkrečiai su mirties bausme ar asmenų teise į gyvybę, taip iš esmės atskleidžiant tarptautinės bendruomenės poziciją.  Taip pat atskleistas kai kurių Konstitucijos normų turinys. Pavyzdžiui, dėl Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintos nuostatos: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Konstitucinis Teismas pasisakė, jog „Prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne. Šias teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės.“.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės apskritai. Tokį problemos sprendimą žmogaus teisių ir laisvių doktrina ir ja besiremianti tarptautinė ir nacionalinė teisė sieja su racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimai nepažeis atitinkamos žmogaus teisės esmės. Kaip buvo pažymėta anksčiau, teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ji yra nedaloma. Arba gyvybė yra, arba jos nėra. Teismo nuosprendžiu teisiamajam gali būti atimama gyvybė arba ne. Pastaruoju atveju paskiriama kitokia bausmė. Paskyrus mirties bausmę ir ją įvykdžius, žmogaus gyvybės nebelieka. Kartu paneigiama ir šio žmogaus prigimtinė teisė į gyvybę, kurią gina Konstitucijos norma.“.

Taigi Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu pripažino, kad tuometiniame Baudžiamajame kodekse numatyta mirties bausmė už kvalifikuotą nužudymą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai.

Apibendrinant galima pasakyti, jog visuomenės nuomonė arba tiksliau – ta nuomonė, kuri epizodiškai yra labiausiai girdima, ne visada yra teisinga. Vargu ar įmanoma, jog mirties bausmės panaikinimą palaikytų visas 100 proc. ar bent jau panašus skaičius piliečių, kadangi nukentėjusiems bei sukrėstiems žiauraus nusikaltimo asmenims natūraliai kyla keršto troškimas. Vis dėl to teisinė sistema negali būti paremta trumpalaikiais emociniais sukrėtimais.

Literatūra:

[1] Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002, p.  22, 34

[2] Indriūnas A. V. Atsakingos demokratijos valstybė. Vilnius: IĮ „InSpe“, 2014, p. 64

[3] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, priimtas byloje Nr. 2/98

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *