Bankrutuojančio fizinio asmens teisė į privatumą ir plano vykdymo ataskaitos turinys

keyhole2Fiziniam asmeniui iškėlus bankroto bylą nustatoma suma, skirta šio asmens būtinųjų poreikių tenkinimui. Būtinųjų poreikių tenkinimui nustatoma suma reiškia lėšų sumą, kuri išimtinai skiriama tik fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti. Tik šią sumą viršijančios pajamos skiriamos bankroto administravimo išlaidų dengimui ir kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui. Būtiesiems poreikiams skirtą sumą bankrutuojantis asmuo taip pat turi numatyti bei detalizuoti mokumo atkūrimo plane. Minėta lėšų suma negali būti nustatyta mažesnė nei fiziniam asmeniui liktų atliekant išskaitas LR CPK nustatyta tvarka (LR FABĮ 7 str. 3 d.).

Patvirtinus bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, ne rečiau kaip kartą per pusę metų bankroto administratorius privalo teikti šio plano vykdymo ataskaitą (LR FABĮ 12 str. 2 d. 6 p.). Ataskaitos turinys įstatyme nereglamentuojamas, todėl dėl pateiktos ataskaitos turinio gali kilti ginčų. Vienas iš tokių ginčų yra nukeliavęs į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015, išsprendė ginčą kilusį dėl fizinio asmens bankroto administratoriaus teikiamos plano vykdymo ataskaitos turinio ir bankrutuojančio fizinio asmens teisės į privatumą bankroto proceso metu. Bylos faktinė situacija buvo tokia: bankroto administratorius kreditorių susirinkimui pateikė bankrutuojančių fizinių asmenų (vartojama daugiskaita, nes byloje bankrutuoja 2 asmenys) mokumo atkūrimo plano vykdymo ataskaitą. Kreditoriai, manydami, jog administratoriaus ataskaita yra neišsami, reikalavo pateikti informaciją su ją pagrindžiančiais dokumentais apie bankrutuojančių fizinių asmenų pastangas susirasti geriau apmokamą darbą bei apie bankrutuojančių fizinių asmenų gautų lėšų panaudojimą. Bankroto administratorius manydamas, jog bankrutuojančių asmenų išlaidas būtiniesiems poreikiams pagrindžiančių dokumentų pateikimas kreditoriams pažeistų fizinių asmenų teisę į privatumą, pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti minėtą įpareigojantį kreditorių susirinkimo nutarimą. Pirmos ir apeliacinės instancijos teismams netenkinus bankroto administratoriaus skundo, administratorius pateikė kasacinį skundą.

Pagrindinis kasatoriaus argumentas buvo tas, kad nagrinėjamu atveju kreditorius nori gauti bankrutuojančių asmenų asmeninių sąskaitų išrašus, pirkinių sąskaitas, čekius ir kitus dokumentus apie bankrutuojančių asmenų gautas pajamas ir patirtas išlaidas, tačiau iš šių kreditoriaus prašomų pateikti dokumentų galima gauti informacijos apie bankrutuojančių asmenų gyvenimo būdą, įsitikinimus, įpročius, namų ūkio sąlygas ir pan., kas pažeistų šių asmenų teisę į privatumą.

Šiame kontekste galima priminti, jog Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad „privatus  žmogaus gyvenimas – tai individo   asmeninis   gyvenimas:   gyvenimo   būdas,   šeimyninė padėtis,  gyvenamoji  aplinka,  santykiai  su  kitais  asmenimis, individo   pažiūros,   įsitikinimai,   įpročiai,  jo  fizinė  bei psichinė  būklė,  sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio   normose   įtvirtintas   žmogaus  privataus  gyvenimo neliečiamumas  suponuoja  asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į  privatumą  apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą,    asmens    fizinę ir psichinę neliečiamybę,  asmeninių  faktų  slaptumą, draudimą skelbti gautą ar  surinktą  konfidencialią  informaciją  ir  kt.“ (Konstitucinio Teismo  1999  m.  spalio  21  d.,  2000  m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad pagal  Konstituciją  riboti  konstitucines žmogaus teises ir laisves  galima,  jeigu  yra  laikomasi  šių  sąlygų:  tai daroma įstatymu;   ribojimai   yra   būtini   demokratinėje  visuomenėje siekiant   apsaugoti   kitų   asmenų   teises   bei   laisves  ir Konstitucijoje  įtvirtintas  vertybes,  taip  pat  konstituciškai svarbius  tikslus;  ribojimais  nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis    bei    jų    esmė;   yra   laikomasi   konstitucinio proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

Šiuo atveju LR FABĮ nuostatos tiesiogiai nereglamentuoja, kokią informaciją bei dokumentus iš bankrutuojančio asmens turi teisę gauti kreditoriai, t. y. nėra tiesioginės nuostatos, leidžiančios kreditoriams gauti duomenis atskleidžiančius asmens privataus gyvenimo aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu pasisakė, kad „dėl fizinio asmens bankroto procese egzistuojančio viešojo intereso fizinio asmens bankroto įstatymas priskirtinas viešajai teisei, todėl asmuo, inicijuojantis sau bankroto bylos iškėlimą, patenka į viešosios teisės reguliavimo sritį ir susiduria su tam tikrais privataus gyvenimo apribojimais. Konstitucijos 22 straipsnis ir jo taikymo doktrina nurodo galimus, konstituciškai pateisinamus privataus gyvenimo ribojimo atvejus, t. y. konstitucinė teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti. Ši teisė pagal Konstituciją gali būti ribojama, tačiau toks ribojimas turi atitikti dvi sąlygas: kai jis būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei kitas konstitucines vertybes ir kai ribojimas reglamentuojamas įstatymu. Vertinant, ar demokratinėje visuomenėje būtinai reikalingas konkretus ribojimas, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus bei paskirtį, o antra, nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui. Europos Žmogaus Teisių Teismas panašaus pobūdžio bylose taip pat nurodo, kad nors bendriausia prasme bankrutuojantis asmuo nepraranda teisės į privataus gyvenimo gerbimą (Konvencijos 8 straipsnis) bankroto procese, užtikrinant esamų ir potencialių kreditorių teises (žr., pvz., Narinen v. Finland, no. 45027/98, 1 June 2004), tačiau bankrutuojančio asmens teisė į privatumo apsaugą nėra absoliuti ir gali būti ribojama. Ribojimas turi būti atliktas pagal įstatymą, jis turi turėti teisėtą tikslą ir būti „būtinas demokratinėje visuomenėje“ (žr., pvz., cituotą Narinen). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek konstituciškai, tiek tarptautinės teisės kontekste gali būti pateisinamas bankrutuojančio asmens privataus gyvenimo ribojimas FABĮ nustatytais atvejais. <…>

Atsižvelgiant į tai, kad fizinio asmens bankrotu visų pirma siekiama išugdyti žmogaus gebėjimą atsakingai tvarkyti savo finansus ir valdyti turtą, atkurti jo mokumą ir grąžinti aktyviai veikiantį į visuomenę, bankroto proceso metu itin didelis dėmesys yra teikiamas mokumo atkūrimo plano sudarymui, jo vykdymo priežiūrai ir kontrolei. Nors mokumo atkūrimo planą sudaro fizinis asmuo, tačiau šiame planavimo procese gali aktyviai dalyvauti fizinio asmens kreditoriai, teikdami savo pastabas ir pasiūlymus (FABĮ 9 straipsnio 3 dalis). Bankroto administratorius atlieka tarpininko, teikiančio išvadą dėl fizinio asmens parengto plano, vaidmenį, jam yra keliami specialūs kvalifikaciniai reikalavimai (FABĮ 11 straipsnis), jis turi atitinkamas teises ir pareigas (FABĮ 12 straipsnis). Bankroto administratorius pats netikslina mokumo atkūrimo plano, o stebėdamas fizinio asmens pajamų ir išlaidų srautus teikia pasiūlymus (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 2, 12 punktai) ir ataskaitas (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas) kreditoriams. Kreditoriai fizinio asmens bankroto proceso metu turi pakankamai plačias mokumo atkūrimo plano vykdymo kontrolės teises (FABĮ 24 straipsnis), taip pat ir teisę gauti iš bankroto administratoriaus informaciją apie bankroto bylos eigą. Įstatymas nenurodo, kokią informaciją būtent turi teisę gauti kreditorius, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kreditoriai gali teikti siūlymus dėl mokumo atkūrimo plano tikslinimo, kreiptis dėl bankroto bylos nutraukimo, jie turi teisę gauti išsamią informaciją apie mokumo plane nustatytų pareigų vykdymą. <…>

Kaip pažymėta pirmiau, fizinis asmuo, inicijuodamas bankroto bylos sau iškėlimą, sutinka, kad viešoji teisė ribos jo privatų gyvenimą. <…> Nors įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais, tačiau teismas gali pareikalauti juos pateikti (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas). <…>

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasdienės išlaidos, nepriklausomai nuo to, kokios buvo patvirtintos mokumo atkūrimo plane, gali kisti, todėl kreditoriai turi teisę žinoti, kad, pavyzdžiui, gyvenamųjų patalpų nuomai, transporto išlaidoms, ryšio priemonėms, maistui, nepilnamečio sūnaus priežiūrai ir buvo išleista tiek, kiek planuota, ir nesusidarė galimai didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas, leidžiantis patenkinti didesnę kreditorių skolos dalį.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015).

Cituoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai atrodytų logiški ir nuoseklūs, tačiau praktiškai sunkiai įgyvendinami. Būtina pažymėti, jog įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtintos pareigos bankrutuojančiam fiziniam asmeniui rinkti dokumentus, pagrindžiančius jo išlaidas. Vadinasi, net kreditoriams pareikalavus, bankrutuojantis asmuo minėtų dokumentų gali nebūti surinkęs ir neturėti galimybės pateikti.

5 thoughts on “Bankrutuojančio fizinio asmens teisė į privatumą ir plano vykdymo ataskaitos turinys

  1. Aidas

    Dabartinis FABĮ – paskolas pasiėmusių ir neišgalinčių išsimokėti šiaudas.
    Per „krizę“ NT kainos krito 70%, nori nenori tenka bankrutuoti. Kaip galima išsimokėti paskolą, jei paimta, pavyzdžiui 350K litų, dabar 101K eurais, palūkanos, kas mėnesį, mokėti 579 eurų (minimumas 301 eurų) buto kainai kritus iki 55K eurų (jei pirktume patys) norint parduoti realiai kaina – 40-45K. Net ir pats geriausias mokumo atstatymo planas nepadėtų gaunantiems po 350 eurų išlaikyti ir išsaugoti tai ko buvo tikėtasi ir siekta.
    Kita dalis:
    Bankrutuojantys asmenys, jei tai daro ne 10 kartą (kas neįmanoma), net ir didžiausio išsilavinimo dėka, jei nėra teisininkai, pastangų nepakaktų plano sukūrimui (įsivaizduokim, kad bankrutuoja „garsios ir išsilavinusios“ kasininkės). Pirmam planui, galbūt, paieškos FABĮ internete ir punktų sekimas bei dėliojimas worde, ir jei padės bei patars bankroto administratorius (ko nebūna nemokamai), tada planas bus patvirtintas. Bet, jei pereitume prie plano tikslinimo, kai per 6 mėnesius administratorius surenka informaciją (komunaliniai mokesčiai, sąskaitų banke išrašai ir t.t.), kad gaunate daugiau lėšų, nei prašyta pirminėje stadijoje, štai čia prasideda niuansai: bankrutuojantys turėjo turto, jį pardavė, kokia jų dabartinė situacija ir t.t. Jei pirktas automobilis buvo parduotas brangiau pagal kreditorių kainų suderinimą, tada liekate skolingi ir VMĮ, kuriuos taip pat traukiate į kreditorių sąrašą papildomai.
    Bankrutuojančių teisės būna ribotos dar ilgą laiką iki bankroto paskelbimo, bankų „baltasis“ nemokių klientų sąrašas egzistuoja, todėl vos tik atsiradus pirmiems nemokumo požymiams, žmonės jau būna suvaržomi finansiškai. Pradžioje bankai pasiima tai ko jiems reikia, o po to žvalgosi ir į kitą turtą.
    Kiekvienas bankrutuojančių „pirstelėjimas“ (atsiprašau už išsireiškimą) yra įvertinamas pinigine išraiška, tad klausimas, kai bankrutuojantys asmenys gali įgyvendinti įstatyme numatytą teisę bankrutuoti, jei uždirba nepakankamai. Tokiu atveju, tarpininkaujant administratoriui bankrutuojantys vėl ima paskolą bankroto įgyvendinimui, ar neskamba panašiai kaip: skęstančiam nemetamas pagalbos ratas, ant jo pilamas vanduo…
    Manau, kad bankroto precedentas dar bus kuriamas kokį dešimtmetį, juk dėl 10K eurų skolos bankrutuoti Lietuvoje neapsimoka (nedirbantys neturi teisės bankrutuoti), procedūra kainuos daugiau nei pati skola 🙂
    Komentaras beveik didesnis už patį straipsnį (jei be įstatymų ar kodekso citatų), bet yra objektas diskusijai.

    Reply
    1. poziuris Post author

      Iš dalies sutinku su Jūsų komentaru. Fizinių asmenų bankrotas būtinas ne vien tik subjektyviais tikslais, išsikapstyti vienam ar kitam paskolą pasiėmusiam ir nebegalinčiam jos grąžinti asmeniui. Bankrotas būtinas ir bendrai ekonominei situacijai keisti (pagal idėją – gerinti, pašalinti iš rinkos nemokius asmenis (šiuo atveju atkuriant mokumą – nurašant bankroto metu nepadengtas skolas), skatinti vartojimą, verslą ir t. t.). Jūs išskiriat tik nekilnojamojo turto nuvertėjimą, bet 2008 metų krizė palietė daugiau sričių. Nemokumo priežastys būna labai įvairios nenusisekęs verslas (laidavimai, garantijos ir kt.), gerai apmokamo darbo praradimas, neapdairus palikimo priėmimas, galų gale būna tokių asmenų, kurie tampa nemokūs dėl paprasčiausių vartojimų kreditų. Ką prasiskolinusiam asmeniui daryti? Ne prie dvylikos lentelių įstatymų gyvenam, kad žmogų sukaustytumėm grandinėm ir vestumėm į turgų, kad kas išpirktų jo skolas, taigi turim šiokią tokią nemokumo atstatymo tvarką.
      Sutinku su Jumis, jog mokumo atkūrimo plano parengimas ir tvirtinimas yra sudėtinga procedūra. Drįstu teigti, jog ne kiekvienas teisininkas galėtų parengti tokį planą, kuris iš karto būtų patvirtinamas. Todėl natūralu, jog fiziniam asmeniui pagalbą suteikia bankroto administratorius ar kitas šią sritį gerai išmanantis specialistas. Kai kuriais atvejais tam, kad planas būtų parengtas ir patvirtintas būtinos ne tik geros teisinės bazės žinios, tačiau ir derybiniai įgūdžiai (nes, kaip žinia, planas pirmiausia svarstomas kreditorių susirinkime). Taip pat nieko keisto, jog už konsultacijas ar pagalbą rengiant šį planą reikia sumokėti. Jūs turbūt veltui irgi nedirbate? Kitas klausimas iš kur sunkioje padėtyje esančiam asmeniui gauti pinigų? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo situacijos… Iškėlus bankroto bylą sustabdomas priverstinis išieškojimas, vadinasi asmuo pilnai gauna savo atlyginimą, kurio gal būt ir pakaktų. Kitas variantas artimųjų pagalba. O galų gale, šiame etape fiziniam asmeniui numatyta galimybė ir pasiskolinti būtent bankroto procedūrų apmokėjimui. Ar tai vandens pylimas ant skęstančio? Nemanyčiau… Jei asmuo pasiskolina kelis šimtus EUR plano parengimui, tačiau po bankroto procedūros nurašomi keliasdešimt tūkstančių EUR. Drįsčiau teigti, jog tai labiau lazdos padavimas skęstančiam.
      Kaip ir minima Jūsų komentare, bankroto proceso metu asmuo patiria tam tikrų suvaržymų. Suvaržymų apimtis priklauso, taip pat nuo kelių aplinkybių. Pats teisinis reguliavimas yra labai dispozityvus, liberalus, daug laisvės palikta interpretacijoms. Taigi asmens privatumo ribojimai, pirmiausia priklauso nuo kreditorių aktyvumo bei noro apie jus žinoti kuo daugiau. Antra, nuo bankroto administratoriaus kompetencijos ir to kaip jis supranta įstatymo nuostatas. Trečia, nuo to kaip kilus ginčui bylą nagrinėjantis teismas supras įstatymo nuostatas.
      Tam, kad nekiltų problemų bankroto proceso metu fiziniam asmeniui reikia suvokti, jog jis turi bendradarbiauti su administratoriumi ir apie pajamų pasikeitimą jį informuoti. Pats fizinis asmuo disponuoja lėšomis patvirtintomis jo būtiniesiems poreikiams (ši suma bet kokiu atveju turi būti paliekama didesnė nei antstoliui vykdant išieškojimą). Visu kitu turtu disponuoja administratorius (na išskyrus asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti būtinais daiktais).
      Jūsų komentaras tikrai ilgas, tik jo tema daug platesnė nei mano aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos 🙂 O teismų precedentai tikrai dar formuosis ilgai, tačiau tam, kad bent kažkiek būtų galima prognozuoti teismų sprendimus ginčo atveju ir suteikti kuo įmanomą tikslesnę konsultaciją bankrutuojantiems, šią praktiką būtina nuolat analizuoti.
      P.S. Pagal įstatymą gali bankrutuoti ir nedirbantis asmuo. Tokių šiuo metu yra ne vienas (aišku svarbu kitos faktinės aplinkybės). 🙂

      Reply
  2. Jurgita

    Aidai, visiškai Jums pritariu, kaip tik neseniai skaičiau kelis straipsnius infolex.lt svetainėje ir delfyje (kas aišku kartais ne visai man atrodo atitinka realybę, o labiau rašoma dėl intrigos ir pop skaitytojų). Žodžiu, tikrai diskutuotina, ar fizinio asmens bankrotas yra išsigelbėjimas nemokiems asmenims. Kaip žinia, advokatų paslaugos kainuoja nemažai. O žmonėms tikrai būtų sunku patiems atstovauti save teisme… Sunku įsivaizduoti, net jei pavyktų savarankiškai paruošti dokumentus ir mokėjimo planą po įšaldymo laikotarpio, tai dar neaišku ar nebūtų kitų kabliukų… Taip pat skaičiau neseniai (ir man tai buvo nauja), kad skolas galima paveldėti iš fizinių asmenų… Tarkime kokie tėvai įsiskolino kaime ant ūkio kokių agregatų ant butelaičio praleido pinigus, užsilenkė (atsiprašau už negražų išsireiškimą) ir liko koks vaikas – jaunas žmogus — visų skolų paveldėtojas. Čia visai absurdas… Minties šuolis buvo, grįžtu prie savo linijos, štai čia radau info, kur ne tik fizinis bankrotas aprašytas, bet ir pamačiau, kad yra galimybė nesamdyti bankroto administratoriaus, o tik nusisamdyti įmonę, kad pakonsultuotų ir dokumentus padėtų pasiruošti. Mano manymu visai geras variantas, tik irgi, kaip po to žmogui pačiam apsiginti teisme… O gal ten labiau lieka popierizmas ir formalumas tas teismo procesas?

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *