Ar pirmos instancijos teismo sprendimas laikytinas precedentu?

Studijose bei darbe ne kartą susidūriau su teisininkais, kurie griežtai teigia, jog precedentais kaip teisės šaltiniais laikytinos išimtinai tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys. Tiesa teko sutikti ir tokių, kurie apskritai nurodo, jog precedento galią turi tik tos nutartys, kurios įtraukiamos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos biuletenius. Būtent minėtas, mano nuomone, klaidingas požiūris išprovokavo šio teksto rašymą.

Asmenys, teigiantys, jog precedento galią turi tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimti „sprendimai“, nurodo į LR CPK 4 str. bei LR teismų įstatymo 23 str. 2 d. nuostatas.

LR CPK 4 str. nustato, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

LR teismų įstatymo 23 str. 2 d. nustatoma, kad Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Tam Aukščiausiasis Teismas:
1) skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų. Į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus;
2) analizuoja teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus ir teikia rekomendacinius išaiškinimus;
3) gali konsultuoti teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais.

Manau, jog aukščiau nurodytos teisinės nuostatos neužkerta kelio precedentu laikyti ir žemesnių instancijų teismų „sprendimus“. Šią mano nuomonę pagrindžia, kai kurių kažkodėl pamirštama arba tiesiog sąmoningai ignoruojama LR teismų įstatymo 33 str. 4 d. norma, kurioje nustatyta:

Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.“.

Tarp kitko, LR teismų įstatymo 33 straipsnis būtent taip ir pavadintas – „Bylų nagrinėjimo teisės šaltiniai“. Minėta teisės norma suformuoja horizontalaus ir vertikalaus precedento taisykles. Horizontalaus precedento atveju, teismas yra saistomas savo paties sukurtų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, kurios yra sukurtos analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vertikalaus – žemesnės instancijos teismas yra saistomas aukštesnės instancijos teismo teisės taikymo išaiškinimų irgi suformuotų analogiškose ar labai panašiose bylose. Aptarta LR teismų įstatymo 33 str. 4 d. nuostata turi stiprų konstitucinį pagrindą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad

„Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <…>. <…> Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.“.

Aptarti Konstitucinio Teismo išaiškinimai pateikti 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. ir kituose nutarimuose bei sprendimuose. Tiesa, reikia pripažinti, jog 2006 metais galimybės susipažinti su teismų priimamais „sprendimais“ buvo daug mažesnės nei šiuo metu esamos. Taigi tai galėjo sukelti proceso dalyviams tam tikrų sunkumų siekiant rasti teismų precedentų tais klausimais, dėl kurių dar nebuvo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, be kita ko, nurodyta, jog

„Viena iš būtinų teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo), taigi ir jurisprudencijos tęstinumo, užtikrinimo sąlygų yra visų grandžių bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų precedentų prieinamumas, kurį lemia atitinkamų informacinių sistemų sukūrimas, organizacinių bei techninių galimybių teismams (teisėjams) susipažinti su analogiškose bylose anksčiau priimtais teismų sprendimais – precedentais analogiškose bylose užtikrinimas.“.

Šiuo metu sukurta informacinė sistema „eteismai“ leidžia surasti vos ne kiekvieną bet kokios instancijos teismo sprendimą, kad ir per „Google“ paiešką. Tai palengvina ne tik teismų precedentų paiešką, tačiau ir tūrėtų suponuoti pačių teisėjų atsakingesni darbą.

Kartais iš „precedentų priešininkų“ išgirstu dar vieną priežastį, kuri juos atgraso būtent nuo rėmimosi teismų precedentais. Nurodoma, jog teismų praktika remiamasi bet kada, bet kur ir bet kaip, t. y. teisininkai remiasi bylai neaktualia, neturinčia galios teismų praktika, šia praktika remiasi klaidinančiai, cituoja dideles dalis teismų sprendimų procesiniuose dokumentuose, o tai apsunkina teismo darbą ir t. t. Su šiuo argumentu galima iš dalies sutikti, tačiau jis tikrai nepaneigia rėmimosi precedentais reikšmės. Negalima pamiršti, kad pagal Konstituciją kiekvienas iš mūsų galime kreiptis į teismą manydami esant pažeistai, kuriai  nors iš mūsų teisių (Konstitucijos 30 str.), o jau vėliau priešingai šaliai pateikus atsikirtimus, teismas nusprendžia ar mūsų reikalavimai pagrįsti ar ne. Todėl tiems, kurie mano, kad priešinga šalis nepagrįstai remiasi teismų precedentais, siūlyčiau susipažinti su tame pačiame Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-690/2015) aptartomis bei vis plėtojamomis rėmimosi precedentais taisyklėmis ir pateikti motyvuotus atsikirtimus, nurodant kodėl priešingos šalies pateikta teismų praktika netūrėtų būti vadovaujamasi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *