Nemokumo administratorius neturi teisės ginčyti sandorio, kuriuo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas pagal LR CK 6.930(1) straipsnį

Įmonės, kurios susiduria su finansiniais sunkumais, atsiskaitydamos su kreditoriais privalo laikytis LR CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymo eiliškumo. Šiame straipsnyje nustatyta, kad skolininkas, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile:

1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo;

2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių;

3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus;

4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti;

5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019-12-19 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019, nagrinėjo klausimą dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto administratoriaus teisę ginčyti bankrutuojančios įmonės atliktus mokėjimus LR CK 6.9301 straipsnio pagrindu. Kasacinis teismas išaiškino, kad „<…> pirma,  CK 6.9301 straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas ĮBĮ, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.9301 straipsnio 3 dalis). Antra, CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Taigi, remdamasis CK 6.9301 straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė.

<…> [B]ankroto byloje CK 6.9301 straipsnio pagrindu panaikinus atsiskaitymo sandorį ir priteisus lėšas į bankrutuojančios įmonės turto masę, neb[ūtų] pasiekti CK 6.9301 [straipsnyje] įtvirtinto reglamentavimo tikslai, t. y. neapgintos pirmumo teisę gauti atsiskaitymą turėjusio asmens teisės. <…> CK 6.9301 straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu.“.

Kitaip tariant, kasacinis teismas pasisakė, jog panaikinus sandorį dėl to, kad buvo pažeistas LR CK 6.9301 straipsnyje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas, ir pritaikius restituciją, nebūtų apginami tie kreditoriai, kurių interesai pažeisti. Pritaikius restituciją turtas ar piniginės lėšos būtų grąžinamos bankrutuojančiai įmonei, kurios nemokumo administratorius gautas lėšas paskirstytų pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas (šiuo metu pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatas). Įmonės bankroto procese nustatytas visai kitoks kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas nei LR CK 6.9301 straipsnyje. Taigi bankrutuojančios įmonės gautos lėšos jau būtų paskirstomos kitaip nei numato LR CK 6.9301 straipsnis.

Taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad minėtoje byloje bankrutuojančios įmonės ieškinys buvo grindžiamas pagal LR CK CK 1.80 ir 6.9301 straipsnius, tačiau nebuvo įrodinėjamos actio Pauliana (Pauliano ieškinio) sąlygos. Kasacinis teismas taip pat pasisakė „[į]monei atsidūrus tokioje būsenoje, kai ji negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, atsakingi asmenys privalo inicijuoti bankroto bylą, o atsiskaitymas su kreditoriais, išskyrus atvejus, kai įmonė tokius sandorius sudaryti privalėjo, negali būti vykdomas, kad būtų išvengta neteisėto pranašumo suteikimo vieniems kreditoriams sumažinant likusiųjų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. Pažeidus šias įstatymo nuostatas, nemokios įmonės sudarytas sandoris gali būti nuginčytas CK 6.66 straipsnio pagrindu, o sumokėtos lėšos išreikalautos iš jas neteisėtai gavusio nesąžiningo kreditoriaus.“. Iš tokių išaiškinimų galima manyti, kad įrodžius trečiojo asmens (asmens gavusio lėšas) nesąžiningumą (turėjimą žinoti apie skolininko nemokumą), visgi sandoris galėjo būti pripažintas negaliojančiu ir pagal pačios bankrutuojančios įmonės ieškinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *