Atleidimas nuo civilinės atsakomybės (valstybės veiksmai, nenugalima jėga)

Šiomis dienomis ypač aktualūs atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimai. Todėl čia nusprendžiau pasidėti bendrą motyvaciją dėl nenugalimos jėgos (force majeure) ir valstybės veiksmų. Gal ji bus dar kam nors naudinga. Pastebėtina, jog COVID-19 viruso plitimo metu pagrindiniai veiksniai darantys įtaką verslų gyvavimui yra būtent atskirų valstybių vyriausybių taikomi apribojimai asmenų tarpusavio bendravimui.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės veiksmai – tai privalomi ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.212 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Jeigu aplinkybė, dėl kurios neįmanoma sutarties įvykdyti, laikina, tai šalis atleidžiama nuo atsakomybės tik tokiam laikotarpiui, kuris yra protingas atsižvelgiant į tos aplinkybės įtaką sutarties įvykdymui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-07-15 nutarimo Nr. 840 „Dėl Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“ (šis nutarimas galioja iki šiol) 8 straipsnyje nustatyta, kad kitai šaliai nesuteikiama teisė nutraukti ar anuliuoti sutartį. Nustatant priimtiną laikotarpį, reikia atsižvelgti į įsipareigojimų nevykdančios šalies gebėjimą atnaujinti veiklą ir kitos šalies norą nepriklausomai nuo vėlavimo gauti veiklos rezultatus. Laukdama, kol įsipareigojimų nevykdanti šalis atnaujins veiklą, kita šalis gali sustabdyti savo veiklą.

Šiame kontekste pastebėtina, jog nors pastarasis cituotas Vyriausybės nutarimas galioja iki šiol, tačiau juo vadovautis reiktų atsargiai. Vyriausybės nutarimu nenugalimos jėgos nustatymui kai kuriais atvejais keliami daug mažesni reikalavimai nei numatyta aukščiau cituotoje Civilinio kodekso nuostatoje. Kaip žinoma, Civilinio kodekso, kaip įstatymo, teisinė galia yra didesnė nei poįstatyminio teisės akto – Vyriausybės nutarimo.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.212 straipsnį būtų pripažintos force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): (1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; (2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; (3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; (4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *