Nuo 2013 m. kovo 1 d. įsigaliojęs Fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau – FABĮ) suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl iš esmės pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, kreiptis į teismą ir prašyti iškelti jiems bankroto bylą. Teismas atsisako iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų (FABĮ 5 str. 8 d.):
1) pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka FABĮ 2 str. 2 d. nurodytosios. Nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie FABĮ 29 str. 7 d. nustatyta tvarka negali būti nurašyti;
2) paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 str. nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais;
3) paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų);
4) paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus;
5) nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų, išskyrus FABĮ 10 str. 1 d. 1, 2 ir 7 punktuose nurodytus atvejus;
6) paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla.
Kadangi FABĮ, kaip jau minėta, yra įsigaliojęs dar gana neseniai, kyla nemažai klausimų dėl aukščiau įvardintų sąlygų apimties, kartais netgi nepagrįstai atsisakoma fiziniams asmenims iškelti bankroto bylas. Todėl, manytina, jog tikslinga aptarti FABĮ 5 str. 8 d. nustatytas sąlygas detaliau.
1. Bankroto byla iškeliama tik tokiu atveju, jei fizinis asmuo yra nemokus. Fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 str. 2 d.). Iš įstatyme pateiktos fizinio asmens nemokumo sąvokos, matyti, jog asmuo nelaikomas nemokiu vien tik dėl to, kad jo pradelsti skoliniai įsipareigojimai viršija 25 minimalias mėnesines algas. Antras būtinas asmens nemokumo požymis yra tas, kad asmuo minėtų pradelstų skolinių įsipareigojimų negali įvykdyti. Būtent dėl antrojo požymio praktikoje kyla daugiausia problemų.
Pagal susiformavusią teismų praktiką nustatinėjant ar fizinis asmuo yra nemokus būtina nustatyti ir įvertinti ne tik jo gaunamas periodines pajamas, tačiau ir turimą turtą, per ataskaitinį laikotarpį (pvz., kas mėnesį) mokėtiną pinigų sumą kreditoriams bei lėšas, būtinas pragyvenimui. Pažymėtina, jog vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Kita vertus, vien didelių pajamų gavimo faktas automatiškai nereiškia asmens mokumo, jeigu jų neužteks jo įsipareigojimams padengti. Teismas spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo turi įvertinti, ar per protingą terminą tas asmuo gali įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Teismų praktikoje nurodoma, jog įvertinti, ar terminas yra protingas, ar per ilgas, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog nustatant fizinio asmens finansinę būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie FABĮ nustatyta tvarka negali būti nurašyti. Pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį nenurašomi: 1) reikalavimai dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties; 2) piniginės lėšos vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentai); 3) reikalavimai, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus arba nusikalstamas veikas.
2. Bankroto byla iškeliama tik tokiu atveju, jei fizinis asmuo per pastaruosius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo buvo sąžiningas. Ši sąlyga turi 3 požymius: 1) fizinio asmens veiksmai sąžiningumo aspektu vertinami tik per pastaruosius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo; 2) tam, kad nebūtų galima iškelti fizinio asmens bankroto bylos būtinas nesąžiningo elgesio ir nemokumo priežastinis ryšys, t. y. asmens nesąžiningas elgesys privalo turėti reikšmingos įtakos jo nemokumui; 3) būtinas pats fizinio asmens sąmoningas nesąžiningas veiksmas.
Minėtą trijų metų terminą išskyriau dėl to, kad apeliacinės instancijos teismų praktikoje galima rasti klaidinančių pasisakymų, jog FABĮ nurodytas 3 metų terminas neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesnius siekiančio bankrutuoti fizinio asmens veiksmus/neveikimą. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas fizinio asmens elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015).
Kalbant apie nesąžiningumo ir nemokumo priežastinį ryšį, būtina paminėti, kad nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui, o mokumo požiūriu mažareikšmiai sandoriai arba kitoks asmens elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas fizinių asmenų bankroto bylose iš esmės tęsia anksčiau civilinėse bylose suformuotą teismų praktikos poziciją dėl sąžiningumo prezumpcijos ir vertinimo. Lietuvos Aukščiausiais Teismas, formuodamas FABĮ aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla <…>. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu fizinis asmuo pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015). Tačiau, kaip minėta, sprendžiant klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, galioja sąžiningumo prezumpcija. Todėl byloje nesant sąžiningumo prezumpciją paneigiančių duomenų, fizinis asmuo turi būti laikomas sąžiningu.
Šiame kontekste būtina paminėti, jog nustačius, kad fizinis asmuo per pastaruosius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo yra sudaręs Civilinio kodekso 6.67 str. nurodytus sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, priešingai nei anksčiau tekste nurodyta, ima galioti nesąžiningumo prezumpcija. Tokiu atveju, jau pats fizinis asmuo turi paneigti savo nesąžiningumą ir įrodinėti, kad minėti sandoriai nepažeidė kreditorių interesų arba jis šiuos sandorius privalėjo sudaryti.
3. Bankroto byla iškeliama tik tokiu atveju, jei fizinis asmuo nemokiu tapo ne dėl savo žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų). Ši sąlyga reikalauja asmens žalingų įpročių ir jo nemokumo priežastinio ryšio. Kaip ir sąžiningumo sąlygos atveju, atsisakant iškelti bankroto bylą šios sąlygos pagrindu būtina nustatyti, kad asmens žalingi įpročiai turėjo reikšmingą įtaką jo nemokumui.
Kol kas praktikoje nėra tekę matyti ginčų dėl šios sąlygos, tačiau šiuo atveju pastebėtina keista įstatymų leidėjo pozicija. Sprendžiant dėl fizinio asmens sąžiningumo, įstatymų leidėjas numatė 3 metų terminą, per kurį vertinami fizinio asmens veiksmai. Kalbant apie asmens nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus ekonomikai ir verslo tvarkai bei finansų sistemai (sekanti sąlyga), įstatymų leidėjas numatė, jog teistumui išnykus suteikiama galimybė bankrutuoti. Tuo tarpu šiuo atveju, kai fizinis asmuo tampa nemokus dėl savo žalingų įpročių nenumatytas joks terminas, kuriam praėjus fizinis asmuo galėtų bankrutuoti.
4. Bankroto byla iškeliama tik tokiu atveju, jei fizinis asmuo nėra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose. Fizinio asmens bankroto bylą galima atisakyti iškelti šiuo pagrindu tik esant visoms šioms sąlygoms: 1) fizinis asmuo turi būti nubaustas pagal bent vieną Baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose numatytą veiką; 2) teistumas turi būti neišnykęs; 3) teistumas turi turėti reikšmingos įtakos fizinio asmens nemokumui (priežastinis ryšys).
Manytina, jog šiuo atveju daugiausia ginčų gali kilti dėl priežastinio ryšio, tačiau negalima pamiršti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje aptartas fizinio asmens nesąžiningumo ir nemokumo priežastys. Šioje praktikoje nurodoma, jog „nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui, o mokumo požiūriu mažareikšmiai sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti“ (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015). Analogiškai turėtų būti suprantamas ir priežastinis ryšys tarp fizinio asmens teistumo ir jo tapimo nemokiu. Tokiu atveju, jei fizinis asmuo jau buvo nemokus ir tik po to jis nuteisiamas, ir dėl teistumo neženkliai padidėja asmens skolos, toks teistumas netūrėtų užkirsti kelio fiziniam asmeniui bankrutuoti. Tas pats, jei fizinis asmuo buvo nuteistas, tačiau įsiskolinimai kreditoriams susidarė vėliau, t. y. ne dėl teistumo.
5. Bankroto byla iškeliama tik tokiu atveju, jei nuo fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo ar pabaigos yra praėję daugiau kaip 10 metų. Šis pagrindas yra aiškiai išdėstytas įstatyme, tačiau daugelis pamiršta numatytas išimtis. Bankroto byla fiziniam asmeniui gali būti iškeliama ir anksčiau nei po 10 metų nuo jo bankroto bylos nutraukimo tokiu atveju, jei byla buvo nutraukta dėl to, kad: 1) nustatytais terminais planas nebuvo pateiktas tvirtinti teismui; arba 2) teismas nepatvirtino plano; arba 3) buvo iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla.
6. Bankroto byla iškeliama tik tokiu atveju, jei fiziniam asmeniui nėra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla. Šis pagrindas yra problemiškas ir dėl jo kyla ginčų tada, kai vienas iš sutuoktinių santuokos metu yra įregistravęs individualią įmonę, o kitas siekia, kad jam būtų iškelta bankroto byla. Civilinio kodekso 3.87 str. nustatyta, kad sutuoktinių turtas įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Taigi tokiu atveju, jei individualią įmonę vienas iš sutuoktinių įsteigia po santuokos sudarymo, ši įmonė pagal Civilinio kodekso 3.87 str. galėtų būti laikoma sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau Individulių įmonių įstatymo 6 str. 1 d. įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurioje nurodyta, kad individualioje įmonėje yra vienas savininkas. Todėl kyla teisinis neaiškumas, ar galima iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, jei jo sutuoktinis po santuokos sudarymo yra įregistravęs individualią įmonę (neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį) ir šiai įmonei yra iškelta bankroto byla.
Konkrečiai dėl aptariamos sąlygos taikymo, kol kas dar nėra suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Manytina, jog orientyras, kaip tūrėtų būti sprendžiamas minėtas teisinis neaiškumas, galėtų būti kasacinio teismo praktika bylose dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės už šios įmonės prievoles. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Taigi atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, manytina, jog tokiu atveju, kai bankrutuojanti individuali įmonė pripažįstama šeimos verslu, yra pagrindas pagal FABĮ 5 str. 8 d. 6 p. atsisakyti iškelti bankroto bylą šios individualios įmonės savininko sutuoktiniui.
Asmens bankroto įstatymas gana sudėtingas ir subtilus, turintis nemažai išlygų. Puiku, kad yra aiškiai numatytos ir išdėstytos sąlygos, dėl kurių byla nebus keliama. Taip galima apsisaugoti nuo sukčių ir apsišaukėlių.