Fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau dar vadinama – FABĮ) numato, jog teismas atsisako iškelti bankroto byla tokiam fiziniam asmeniui, kuris per pastaruosius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos buvo nesąžiningas ir tai lėmė šio asmens nemokumą (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.). Lietuvos Aukščiausiais Teismas formuodamas FABĮ aiškinimo ir taikymo praktiką yra pasisakęs, kad „nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015).
2015 m. spalio 7 d. priimta bene pirmoji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis (c. b. Nr. 3K-3-496-219/2015), kurioje būtent buvo nagrinėjamas bei nesąžiningu pripažintas asmens neveikimas. Aptariamos bylos faktinė situacija tokia: pareiškėja, kurios skolos sudaro apie 172.233,72 EUR, kreipėsi į teismą prašydama iškelti jai bankroto bylą. Pareiškėja nurodė, kad turi turto, kurio rinkos vertė siekia apie 113.531,05 EUR. Taip pat Pareiškėja dirba dviejose darbovietėse (direktore ir direktoriaus pavaduotoja), tačiau jos pajamos sudaro tik 63,43 EUR per mėnesį. Pareiškėja turi nepilnametį sunų, kuris lanko mokyklą. Pati Pareiškėja studijuoja pagal neakivaizdinę studijų programą.
Teismas iš Sodros duomenų nustatė, jog 2007 – 2008 metais Pareiškėja gaudavo didesnį kaip 1448,10 EUR darbo užmokestį neatskaičius mokesčių, o 2008 metų pabaigoje – 2009 metų pradžioje – daugiau kaip 2896,20 EUR. Taip pat, byloje nustatyta, kad už Pareiškėjos studijas – 1506,02 EUR per metus – sumoka jos darbovietė. Ši bendrovė taip pat suteikė Pareiškėjai tarnybinį automobilį, moka už Pareiškėjos telefono skambučius, automobilio degalus. Vienos iš pareiškėjos darboviečių vadovas, o kitos – akcininkas leido pareiškėjai gyventi jo bute ir nemokėti nei nuomos, nei komunalinių mokesčių.
Pirmos ir apeliacinės instancijų teismai atsisakė iškelti bankroto bylą nurodydami, kad pareiškėja už atliekamą darbą gauna daug didesnį darbo užmokestį, nei nurodytas darbo sutartyje, bet dalis gaunamo darbo užmokesčio yra mokama ne pinigais, o natūra. Teismai sprendė, kad turėdama didelę darbo patirtį, pareiškėja galėtų įsidarbinti ir gauti didesnes pajamas iš darbinės veiklos. Kadangi pareiškėja nesiekia gauti didesnių pajamų, tokį jos neveikimą vertino kaip nesąžiningumą.
Pareiškėja dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties pateikė kasacinį skundą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2015 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015, nurodė, jog „šalyje pasibaigus ekonomikos krizės laikotarpiui, darbo rinkoje pakilus darbo užmokesčiui, atsigavus nekilnojamojo turto sektoriui, kuriame darbo patirties turi pareiškėja, ji, net ir neturėdama aukštojo išsilavinimo, bet sėkmingai dirbusi nekilnojamojo turto projektų vadove bei gavusi aukštą atlyginimą, neišnaudoja galimybės panašias darbo pajamas gauti šiuo metu ir vietoj to tenkinasi 219 Lt (63,43 Eur) dydžio darbo pajamomis. Už nurodyto dydžio atlyginimą pareiškėja eina atsakingas direktoriaus ir direktoriaus pavaduotojo pareigas, kurios įprastai patikimos asmeniui, turinčiam reikiamą patirtį ir aukštą kvalifikaciją. Pareiškėjai neišnaudojus galimybių uždirbti pajamas, kurias ji pagal savo įgūdžius yra pajėgi gauti, iš esmės nėra galimybės spręsti dėl jos mokumo būklės, kuri galėtų būti panaudojant savo darbo potencialą. <…> Nustatę aplinkybes, patvirtinančias nesąžiningą kredito gavimą ir itin pasyvius pareiškėjos veiksmus, jai nesiekiant padidinti deklaruojamų darbo pajamų, iš kurių būtų galima vykdyti įsipareigojimus kreditoriams <…> teismai padarė pagrįstas išvadas, kad toks pareiškėjos elgesys yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo. Tokiomis išvadomis teismai faktiškai konstatavo priežastinį ryšį tarp šių pareiškėjos nesąžiningų veiksmų ir jos negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais, t. y. nemokumo būklės.“.
Žinoma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsižvelgė ir į kitas, aukščiau pateiktoje citatoje nenurodytas aplinkybes (pvz., į tai, jog pareiškėja turi nekilnojamojo turto), tačiau iš nurodytų Kasacinio teismo motyvų matyti, jog teismas tokį pareiškėjos elgesį, kai dalis atlyginimo gaunama natūra, iš kurios kreditoriai netūri galimybės išsiieškoti piniginių lėšų, bei nededama pastangų tam, kad atlyginimas būtų didesnis, vertino kaip nesąžiningą.
