Įmonei iškėlus bankroto bylą pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas teismas nustato terminą, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti įmonės turtą ir dokumentus paskirtam bankroto administratoriui. Gavęs dokumentus bankroto administratorius patikrina įmonės sandorius sudarytus per pastaruosius 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo, o nustatęs sandorius, kurie prieštarauja įmonės interesams ar imperatyvioms įstatymo nuostatoms, juos ginčija bei atlieka kitas įstatymo nustatytas pareigas. Įmonės turtas bankroto proceso metu skiriamas bankroto administravimo išlaidų apmokėjimui ir kreditorių reikalavimų tenkinimui, o tokiu atveju, jei apmokėjus bankroto administravimo išlaidas ir patenkinus visus kreditorių finansinius reikalavimus dar lieka lėšų, šios lėšos atitenka įmonės savininkams.
Praktikoje dažnai būna atvejų, kai įmonės valdymo organai nevykdo teismo įpareigojimų perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus. Tokiais atvejais apsunkinamas bankroto procesas, bankroto administratorius duomenis apie įmonę, jos turtinę padėtį, renka iš viešų registrų. Kaip žinoma, kai kurių teisinių formų juridiniai asmenys privalo už kiekvienus finansinius metus teikti Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentus. Būtent finansinės atskaitomybės dokumentai, gauti iš Registrų centro, minėtais atvejais tampa pagrindiniais duomenimis, padedančiais bankroto administratoriui nustatyti įmonės finansinė padėtį. Taigi remiantis šiais dokumentais bankroto administratoriai reikšdavo ieškinius įmonių valdymo organams dėl žalos padarytos įmonei. Tokiais atvejais žalos dydis buvo nustatomas paprastai, žalą atitiko įmonės balanse nurodyta bankroto administratoriui neperduoto turto vertė. Jei Registrų centre nebūdavo balanso už pastaruosius metus iki įmonės bankroto bylos iškėlimo, būdavo vadovaujamasi senesniais įmonės balansais.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015, pasisakė konkrečiai dėl balanso, kaip įmonės vadovo žalą įrodančio dokumento. Minėtoje nutartyje kasacinės instancijos teismas pasisakė, jog „įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis), tačiau vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės, duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą ir darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Pažymėtina, kad balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti. Vien tai, kad balansas nesudarytas, nepatvirtintas, trūksta duomenų jam sudaryti arba turimi duomenys neišsamūs, ne visada leidžia daryti išvadą, kad žala yra padaryta, o jos dydis atitinka ankstesniame patvirtintame balanse nurodyto turto vertę. <…> Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Taigi, vien balanso duomenys ne visada atspindi realią įmonėje apskaityto turto rinkos vertę ir ne visada gali būti pakankamas pagrindas nustatyti žalos, kurį įmonė ar jos kreditoriai patyrė dėl turto praradimo, dydį.“.
