Fiziniai ir juridiniai asmenys gali sudaryti įvairias sutartis, kurios nebūtinai turi atitikti vienos ar kitos, Civiliniame kodekse reglamentuotos, sutarties rūšį. Galimos sutarys, kurios turi kelių sutarčių rūšių požymių. Praktikoje būna situacijų, kuriose tarp sutarties šalių kilus ginčui ir jam „nukeliavus“ į teismą, teismas nustato visai kitą sutarties rūšį, nei pačios sutarties šalys sutartį buvo pavadinusios. Pažymėtina, jog teismas nėra saistomas ieškovo nurodomo teisinio ieškinio pagrindo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013), todėl gali nustatyti visai kitą sutarties rūšį nei ieškinyje buvo nurodęs pats ieškovas.
Siekiant išvengti nenumatytų teismo sprendimų, būtina žinoti skirtumus tarp panašių sutarčių rušių. Šiuo metu Civiliniame kodekse numatytos net trys konkuruojančios sutarčių rūšys: pirkimo – pardavimo išsimokėtinai, išperkamosios nuomos ir lizingo (finansinės nuomos). Šiame straipsnyje pabandysiu atriboti pirkimo – pardavimo išsimokėtinai ir išperkamosios nuomos sutartis.
„Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – indentifikuoti teisinius santykius, tam, kad tais atvejais, kai šalių teisių ir pareigų nenustato jų sudaryta sutartis, ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, siekiant, jog nagrinėjamas ginčas būtų išspręstas teisingai“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-366/2012). Pirkimą – pardavimą išsimokėtinai reglamentoja Civilinio kodekso 6.411 – 6.416 straipsniai. Išperkamajai nuomai Civiliniame kodekse skiriamas tik 6.503 straipsnis, tačiau šiai sutarčiai taikytinos bendrosios nuomos sutartis ir civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.
Nuo to, kokios normos bus taikomos, priklauso aptariamų sutarčių rūšių pasekmės. Pirkėjui nesilaikant pirkimo – pardavimo sutartyje nustatytų periodinių įmokų mokėjimo terminų, pardavėjas turi teisę pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti parduotą daiktą (LR CK 6.414 str. 1 d.). Tuo tarpu, išperkamosios nuomos atveju, nuomininkui nemokant nuomos mokesčio, nuomotojas gali reikalauti grąžinti išnuomotą daiktą ir sumokėti nesumokėtą nuomos mokestį (LR CK 6.497 str. 1 d. 3 p., 6.499 str., 6.487 str.). Atsižvelgiant į minėtas sutarčių nutraukimo pasekmes, akivaizdu, jog galimi atvejai, kai pardavėjai, siekdami sau palankesnių sąlygų, pirkimo – pardavimo sutartis išsimokėtinai įvardins kaip išperkamosios nuomos.
Esminis požymis, pagal kurį galima atriboti sutartis, yra jų tikslas. Pirkimo – pardavimo išsimokėtinai atveju, viena šalis siekia už atitinkamą mokestį perleisti nuosavybės teisę į daiktą, o kita šalis siekia įgyti minėtą teisę. Išperkamosios nuomos atveju, pagrindinis tikslas yra išnuomoti/išsinuomoti daiktą, tuo tarpu nuosavybės teisės perėjimas nuomininkui yra tik papildomas požymis. Tiesa, praktikoje ne taip jau ir lengva nustatyti tikrąją šalių valią. Iškilus ginčui šalys neretai nurodo skirtingus siekius, priklausomai nuo to, kuriai šaliai vieną ar kitą sutarties rūšį reglamentuojančios teisės normos yra palankesnės. Šią problemą kartais pavyksta išspręsti įvertinus sutarties terminą ir įmokų dydžius. Tokiu atveju, jei sutartis sudaryta trumpam terminui, o įmokos ženkliai didesnės už rinkos nuomos kainą, vertintina, jog sudaryta pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartis, ir atvirkščiai – esant rinkos nuomos kainas atitinkančioms įmokoms bei atitinkamam terminui, gali būti nustatoma, jog sudaryta išperkamosios nuomos sutartis.
Pirkimo – pardavimo ir išperkamosios nuomos sutartis galima bandyti atriboti ir pagal kitus reglamentavimo skirtumus, tačiau svarbiausia suvokti, jog šalys, kaip jau užsiminta pradžioje, turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir Civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (LR CK 6.156 str. 1 d.). „Sprendžiant dėl iš šalių sudarytos sutarties kylančių įsipareigojimų vykdymo ir šalių atsakomybės pagal sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi sutarties nuostatomis, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, ir tik tada, jeigu tam tikras klausimas šalių neaptartas, turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso įtvirtintu teisiniu reglamentavimu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Vadinasi, sutartyje detaliai aptarus šalių teises bei pareigas, sutarties nutraukimo sąlygas bei pasekmes galima išvengti ginčo ar bent jau sumažinti riziką, jog bus priimtas nenumatytas sprendimas sprendžiant ginčą teisme.
